PERSONAŽŲ SKAITYMAS

Išskirtinis konsultanto bruožas – ypatingas jautrumas žmonėms, jų viltims, baimėms ir asmeninėms įtampoms. Šis gebėjimas leidžia jam suvokti menkiausias charakterio apraiškas, tokias kaip intonacija, laikysena, veido išraiška, net drabužiai ir iš pažiūros atsitiktiniai kūno judesiai. Taip konsultantas išmoksta skaityti kliento charakterį, o klientas jam atrodo ne kaip liūdnai pagarsėjusi „atvira knyga“, o kaip nauja šalis prieš keliautoją, kurioje viskas šviežia, įdomu ir reikalaujanti supratimo.

Kiekviena žmogaus detalė prideda jo asmenybės portretui savitumo. Menkiausias judesys galvoje, veide – viskas kupina prasmės ir neatsitiktinai. Asmenybės modelis pasireiškia kiekvienu žmogaus nusižengimu, jo žvilgsniu į kitus, rankos paspaudimu, kalbėjimo maniera. Pasitaiko, kad žmogus mums daro neišdildomą įspūdį ir mes tai jaučiame kone intuityviai.

Šiame skyriuje norime sutelkti dėmesį į tuos pagrindinius dalykus, kurie padeda skaityti charakterį. Tačiau svarbu atsiminti, kad visos šios charakterio apraiškos turi savų atspalvių kiekvienam individui, todėl konsultantas turėtų būti labai atsargus savo išvadose. Susidaro šiek tiek paradoksali situacija: nepaisant gestų ir mimikos reikšmingumo, jie tėra simptomai, kažkas panašaus į plūdurus rezervuaro paviršiuje, kiekvienu konkrečiu atveju parodo konkretaus asmenybės modelio išskirtinumą. Štai kodėl negalima vienodai interpretuoti gestų ir posakių, net jei jie yra panašūs dviejų skirtingų asmenų atžvilgiu.

Norime suformuluoti bendrą įspėjimą konsultantams: preliminarią išvadą apie individo asmenybės modelį reikia padaryti tik remiantis visų turimų ir įvairių veiksnių visuma. Laikysena ir balso tonas, šeimyninė padėtis, konkreti kliento problema, santykiai su draugais ir priešinga lytimi, sėkmė ar nesėkmė darbe – visi šie ir daugelis kitų taškų rodo charakterio bruožus, tačiau nė vienas iš jų negali būti pakankamas pagrindas galutinė išvada. Net du, trys, keturi ženklai nesuteikia patikimos medžiagos, tik daugelio ženklų, rodančių tuos pačius charakterio bruožus, derinys gali tapti daugiau ar mažiau patikimos hipotezės pagrindu.

Pirmąjį įspūdį apie kliento charakterį konsultantas susidaro iš būdo, kuriuo jis ateina į biurą. Tvirtas, pamatuotas žingsnis rodo drąsą; Mikčiojanti eisena rodo neryžtingumą, nedrąsumą ir slaptą norą vengti susitikimo su konsultantu. Kai dirbau koledže, mano kabinetas buvo erdvaus koridoriaus gale, o klausydamas, kaip studentas peržengia jį ir beldžiasi į mano duris, jau galėjau įsivaizduoti, ką pamatysiu. Vienas iš mano klientų žengė kelis žingsnius ir trumpam sustojo, tada dar kelis žingsnius ir vėl sustojo, ir taip toliau iki pat biuro durų. Tada pasigirdo atsiprašymas beldimas, tarsi jis tikėjosi, kad kabinete nieko nėra. Kita vertus, kitas studentas ilgu, skambiu žingsniu kirto vestibiulį, tarsi į sceną įžengtų spektaklio personažas. Pasigirdo trumpas beldimas, iškart atsivėrė durys, ir į vidų įėjo mano lankytojas, dažniausiai nelaukęs kvietimo.

Rankos paspaudimas jau seniai buvo pripažintas svarbiu charakterio atpažinimo momentu. Atrodo, kad silpnas, trumpas rankos paspaudimas žmogui sako: „Aš nenorėjau šio susitikimo“. Toks žmogus arba nedrąsus su visais, arba tiesiog bijo šio konkretaus susitikimo. Šiurkštus, tvirtas rankos paspaudimas, kai pašnekovas tarsi žnyplėmis spaudžia ranką ir entuziastingai spaudžia, byloja apie kliento norą prieš tave pasirodyti kaip tiesioginiam drąsių pionierių palikuoniui, o tai jau savaime gali būti bandymas paslėpti gilų jausmą. nepilnavertiškumo. Rankos paspaudimas yra dviejų žmonių sąjungos simbolis ir kai išreiškiamas nuoširdus draugiškumas, domėjimasis žmogumi ir noras duoti, o ne imti, tai kalba apie asmens psichinę sveikatą.

Kalbant apie žmogaus aprangą, jos svarbą patvirtina net patarlė. Per savo šimtmečius trukusią istoriją žmogus išmoko daug suprasti savo apsirengimo būdą. Netiesa, kad „drabužiai daro vyrą“, bet tiesa, kad atskiros aprangos detalės gali sufleruoti jos savininko charakterį. Freudas šį dalyką aiškina psichoterapiniu požiūriu: „Viskas, ką žmogus daro su savo drabužiais, dažnai to net nepastebėdamas, yra ne mažiau svarbu gydytojui ir nusipelno jo dėmesio. Bet koks įprastos žmogaus aprangos pakeitimas, koks defektas, atsegta saga, pavyzdžiui, kokia nors dėmesį patraukianti smulkmena, visa tai yra priemonė išreikšti tai, apie ką pats žmogus nenori tiesiogiai kalbėti; kaip taisyklė, jis tai daro visiškai nesąmoningai“.

Netvarkingi drabužiai, netvarkingi plaukai, suplyšę batų raišteliai ir panašiai labai iškalbingai kalba apie patį žmogų. Kita vertus, žmogus, apie kurį norėtųsi sakyti „išlygintas nuo galvos iki kojų“, pučiantis dulkes, nepriekaištingai tiesiu kaklaraiščiu ir nulakuotais nagais, dažniausiai yra linkęs teikti pernelyg didelę reikšmę smulkmenoms kitose gyvenimo srityse. . Viename iš